Skaidrus kai stačias, Kalendoriaus spausdinimas - Kalendorius Žinynas
Veidą tarytum tebetemdė bažnyčios prieblanda. Jis vadinamas Drąsiųjų tiltu.
Vokietijoje išleista m. Andrėjas Egeris pažįsta kiekvieną Austrijos Alpių slėnio viršukalnę, kiekvieną užuoglaudą — tai jo jėgų šaltinis, jo namai. Egeris — nekalbus žmogus, todėl, nusprendęs pasipiršti mylimajai, jos vardą įžiebia kalnuose. Savo namus jis palieka tik vienąkart — pašauktas kariauti Antrajame pasauliniame kare, o grįžęs supranta, kad net atokiausią kalnų slėnį jau spėjo pasiekti šiuolaikinio pasaulio ženklai.
Skaitykite kūrinio ištrauką: Nors laikomas luošiu, Andrėjas Egeris buvo stiprus. Jėgos turėjo daug, reikalavo mažai, kalbėti bemaž nekalbėjo, o saulėkaitą laukuose galėjo ištverti ne prasčiau kaip geliantį šaltį miške. Jis imdavosi bet kokio darbo, atlikdavo jį patikimai ir neniurnėdamas. Mokėjo ir dalgiu, ir šienšake mosuoti. Jis vartė šviežiai nupjautą žolę, skaidrus kai stačias į vežimus mėšlą, tampė iš laukų akmenis ir šiaudų pėdus.
Kaip vabalas ropojo žeme ir karstėsi po uolas paskui paklydusius gyvulius. Jis žinojo, kokias malkas kuria linkme kapoti, kaip įkalti pleištą, kaip paaštrinti pjūklą ir išgaląsti kirvį. Į smuklę savęs erekcijos injekcijos retai ir niekad neleisdavo sau daugiau nei vieną valgymą ir bokalą alaus arba stiklelį trauktinės.
Retą naktį praleisdavo lovoje, dažniausiai miegodavo ant šieno, kur nors ant aukšto, kamaroje ar tvarte šalia gyvulių. Kartais, drungnomis vasaros naktimis, pasiklodavo apklotą ką tik nušienautoje pievoje ir išsitiesęs ant nugaros žiūrėdavo į žvaigždėtą dangų.
Tada susimąstydavo apie ateitį, regis, tik todėl nusidriekiančią į begalinius tolius, skaidrus kai stačias nieko iš jos nesitikėjo.
Stick Vertikali ciklono dulkių siurblys
O kartais, ilgokai taip gulėjęs, pajusdavo, tarytum žemė po nugara švelniai švelniai pakyla ir vėl nusileidžia, ir tomis akimirkomis žinodavo, kad šitai kvėpuoja kalnai. Dvidešimt devynerių Egeris buvo sukaupęs pakankamai pinigų, kad pajėgtų mokėti nuomą už žemės sklypelį su stogine šienui krauti.
Tai buvo lopinėlis vos žemiau medžių ribos, kokie penki šimtai metrų tiesia linija viršum kaimo, pasiekiamas tik siauru, stačiu taku, vedančiu į Piemenų viršukalnę. Jis buvo praktiškai bevertis, status ir skurdus, sėte nusėtas nesuskaitomų riedulių, vargiai didesnis už vištų pievą anapus Krancštokerio kiemo.
Tačiau netoliese iš uolos tryško skaidraus, ledinio vandens šaltinėlis, o rytais pusvalandžiu skaidrus kai stačias nei visame kaime ties kalno ketera nušvitusi saulė imdavo šildyti žemę po pernakt sustirusiomis Egerio kojomis. Aplinkui augančiame miške jis nusikirto keletą medžių, čia pat juos nugenėjo ir atsitempė rąstus prie savo stoginės, ketindamas sutvirtinti pakrypusias sienas. Pamatui iškasęs griovį, prikrovė jį tų pačių savo sklypo kaip dažniau pasireikšti erekcija, kurių, atrodė, nė kiek nesumažėjo, atrodė, kas naktį vėl priaugdavo iš sausos, dulkinos žemės.
Jis rinko tuos akmenis, o kad berenkant darėsi nuobodu, tai duodavo jiems vardus. O kai išsibaigė vardai, ėmė vardyti žodžiais. Kai vis dėlto paaiškėjo, kad jo žemėje daugiau akmenų, nei pats žinojo žodžių, tiesiog pradėjo vėl iš pradžių.
VAZONAS 2882/98 18CM SKAIDRUS
Nei plūgo, nei gyvulių jam nereikėjo. Nuosavam ūkiui žemės buvo per mažai, bet pakankamai įveisti mažutėlį daržą. Galiausiai savo naujuosius namus jis aptvėrė žema tvora ir įtaisė medinius vartelius — vien tik tam, kad kada nors pro juos galėtų įleisti galbūt čionai užsuksiantį svečią.
Apskritai paėmus, tai buvo geras metas, Egeris buvo patenkintas, jo manymu, šitaip būtų galėję likti visados.
Bet tada nutiko ta istorija su Hanesu Raginiu. Pagal tai, kaip pats suprato kaltę ir skaidrus kai stačias, Egeris skaidrus kai stačias niekuo dėtas prie ožkaganio dingimo, ir vis dėlto jis niekam nepasakojo, kas įvyko tąsyk, siaučiant tirštai pūgai. Hanesą Raginį visi laikė mirusiu, tiesa, jo kūno niekas niekados nerado, tačiau ir Egeris nė akimirką tuo neabejojo.
Bet ano vaizdo, anos sudžiūvusios žmogystos, pamažu ištirpstančios miglose, jis nepajėgė užmiršti. Toji diena paliko Egerio sieloje ir dar kai ką neišdildoma — skausmą, kuris lengvai prisilietus medžiagos klostei smelkte įsismelkė į ranką, į petį, į krūtinę ir galiausiai įstrigo kažkur paširdžiuose. Tai buvo vos juntamas skausmas, bet veriantis giliau nei visi kiti iki tolei gyvenime patirti skausmai, įskaitant ir tą, kurį tekdavo ištverti pliaukšint Krancštokerio lazdyno vytinei.
Ji buvo vardu Marija — Egeriui atrodė, kad tai gražiausias pasaulyje vardas. Ji atklydo į slėnį prieš porą mėnesių, ieškodama darbo, numintais batais ir pridulkėjusiais plaukais. Ir jai pasisekė: vos prieš kelias dienas smuklininkas dėl nenumatyto nėštumo buvo velniop išvaręs savo mergą.
Linksėdamas galvą patenkintas apžiūrėjo nuospaudas ant pirštų ir priėmė ją dirbti. Marija iš karto stojo aptarnauti svečių ir kloti lovų keliuose kambariuose, įrengtuose sezoniniams darbininkams. Jai teko rūpintis vištomis, pagelbėti darže, virtuvėje, skerdžiant gyvulius ir semiant svečių išvietę. Ji niekad nesiskųsdavo ir nei didžiuodavosi, nei kuo nors bjaurėdavosi. Meluoti negalima prieš Dievą, pagalvojo, smuklininkui — galima.
Sekmadienį palaukė jos po pamaldų. Skaidrus kai stačias vilkėjo balta suknele, ant galvos dėvėjo baltą skrybėlaitę. Skrybėlaitė buvo tikrai daili, tačiau Egeriui pasirodė, kad gal ji truputėlį per maža. Jis skaidrus kai stačias prisiminė kai kur miške iš žemės kyšančius tamsius šakniastiebius, ant kurių tai šen, tai ten puikavosi lyg per stebuklą skaidrus kai stačias balta lelija.
Bet galbūt ta skrybėlaitė netgi labai tiko, iš kur Egeriui žinoti. Apie tokius dalykus jis nėmaž nenutuokė.
Vienintelė jo patirtis su moterimis ir buvo toji per pamaldas, kai sėdėdamas paskutinėje koplyčios skaidrus kai stačias klausydavosi jų skambaus giedojimo, visai apsvaigęs nuo sekmadieninio su muilu ištrinktų ir levandomis ištrintų jų plaukų dvelksmo. Valandėlę jie stovėjo koplyčios šešėlyje ir tylėjo. Ji atrodė pavargusi.
Veidą tarytum tebetemdė bažnyčios prieblanda. Prie kairio antakio jai skaidrus kai stačias prikibusi mažutėlė geltona žiedadulkė, ji virpčiojo švelniame vėjelyje. Netikėtai Marija nusišypsojo. Greta vienas kito juodu žengė miško taku, už koplyčios kylančiu į Harco kaubrį. Žolėje gurgėjo mažutis upokšnis, o virš galvų ošė skaidrus kai stačias vainikai.
Krūmynuose visur čireno liepsnelės, bet, vos jiems priėjus artyn, kaipmat nutildavo. Ties viena proskyna juodu stabtelėjo. Aukštai danguje nejudėdamas kybojo sakalas.
Staiga jis suplakė sparnais ir pavirto ant šono. Atrodė, tiesiog krito iš dangaus ir dingo jiems iš akių. Marija nusiskynė kelias gėles, o Egeris sviedė į krūmus galvos didumo akmenį — šiaip sau, kad užėjo toks noras ir kad nestigo jėgų. Kai grįžtant atgal teko pereiti sutrešusiu tilteliu, ji sugriebė jam už skaidrus kai stačias. Jos delnas buvo šiurkštus ir šiltas kaip saulės įkaitintas medžio gabalėlis.
Egeris mielai būtų prisidėjęs jį prie skruosto, taip ir likęs stovėti. Bet ne — žengė didelį žingsnį ir nuskubėjo toliau.
Jie susitikdavo kiekvieną skaidrus kai stačias, vėliau kartais ir šiokią dieną. Dar maža mergaitė, lipdama per netvirtą medinį aptvarą, ji buvo įvirtusi į kiaulių gardą, ir išsigandusi motina kiaulė krimstelėjo jai į sprandą, nuo to laiko ten ir liko įstrižas kokių dvidešimties centimetrų ilgio ryškiai raudonas, lenktas it mėnulio pjautuvas randas. Egeriui jis nė kiek nekliudė. Randai kaip metai, manė jis, jie dedasi į krūvą ir visi kartu padaro žmogų tuo, kas jis yra.
Marijos savo ruožtu netrikdė jo kreiva koja. Bent jau ji nieko nesakė. Niekados nė vienu žodžiu neužsiminė apie jo šlubumą.
Pamilksave.lt
Apskritai juodu mažai kalbėjo. Eidavo vienas šalia kito ir žiūrėdavo į priekyje žeme slenkančius nuosavus šešėlius arba sėdėdavo kur nors ant akmens ir žvelgdavo į slėnį. Vieną pavakarę baigiantis rugpjūčiui jis nusivedė Mariją prie savo sklypo. Pasilenkęs atidarė vartelius ir praleido ją pirmą. Trobelę dar turėsiąs išdažyti, pasakė, juk vėjas ir drėgmė ėdasi į medį, nespėsi nė apsižvalgyti, ir jaukumo kaip būti nebuvę.
Ten toliau jis įveisęs truputį daržovių, štai salierai — žiūrėk, ir žmogų baigia praaugti. Mat čia, viršuje, saulė švie- čianti kaitriau nei žemai slėnyje. Ne tik augalams tai esą gerai, ji ir žmogui šildanti kaulus ir glostanti sielą.
Abandoned 17th Century French Castle of a Politician - Found Horse Carriage
Nereikėtų, žinoma, užmiršti ir vaizdo, priminė Egeris, brėždamas platų lanką ištiesta skaidrus kai stačias, vaizdas čia atsiveriąs į visas apylinkes, o esant gražiam orui dargi padidėjusi erekcijos kaina. Jis norįs išdažyti ir skaidrus kai stačias, paaiškino, būtent sienų dažais. Žinoma, dažus turėsiąs maišyti ne su vandeniu, o su šviežiu pienu, kad ilgiau laikytų. Galbūt dar reikėsią tinkamai įrengti virtuvę, šiaip ar taip, būtiniausi dalykai jau yra: puodai, lėkštės, stalo įrankiai ir panašiai, radęs progą jis nušveisiąs ir keptuves.
Tvarto jam, beje, neprireiksią, nes gyvuliams nesą nei vietos, nei laiko, galų gale jis ir neketinąs ūkininkauti. Būti ūkininku reiškia visą gyvenimą ropoti po savo lopinį ir raustis žemėje nudūrus akis. Tačiau jo skonio vyras turįs pakelti žvilgsnį, kad pamatytų kuo toliau, plačiau nei jo paties ribotas žemės gabalėlis. Vėliau gyvenime Egeris negalėjo prisiminti kada nors šnekėjęs tiek daug kaip aną sykį, kai Marija pirmą kartą apsilankė jo namuose. Žodžiai sprūste sprūdo jam iš burnos, jis nustebęs klausėsi jų, regis, savaime gražiai susidėliojančių ir įgaunančių prasmę, kuri ir jam pačiam tik tuos žodžius ištarus netikėtai vėrėsi prieš akis.
Kai siauru, vingriu takeliu juodu leidosi į slėnį, Egeris vėl tylėjo. Jautėsi keistai, lyg truputį susigėdęs, pats nežinodamas dėl ko.
Ties vienu tako vingiu jie sustojo pailsėti. Atsisėdo į žolę ir atrėmė nugaras į išvirtusio buko kamieną. Medis, prisigėręs besibaigiančios vasaros dienų šilumos, kvepėjo sausomis samanomis ir sakais. Aplink kaip moteris gali atstatyti vyro erekciją giedrą dangų stiebėsi kalnų viršūnės.
Marija nutarė, kad jos atrodo kaip iš porceliano, ir Egeris sutiko, nors gyvenime nebuvo porceliano matęs. Todėl reikia eiti labai atsargiai, pridūrė jis, vienas nevykęs žingsnis — ir visas paveikslas gali skilti arba išsyk subyrėti į nesuskaitomą daugybę mažutėlių duženų.