Suvalkijos pažinimo keliais

Birželio 7–8 d. per trisdešimt Lietuvos maironiečių draugijos narių išsiruošė į kelionę po literatūrinę Suvalkiją ir Lenkiją. Ketinta aplankyti Vinco Kudirkos, Salomėjos Nėries, Jono Basanavičiaus tėviškes, Vištyčio ežerą, Punską ir Seinus.
Apsilankymas pirmame numatyto maršruto objekte – Vinco Kudirkos tėviškėje – atrodo, žadėjo, kad visa ekskursija bus puiki. Netoliese Paežerių k. (Vilkaviškio r.) esančios Vinco Kudirkos tėviškės maironiečius pasitiko Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Alma Finagėjevienė, kuri pasirūpino, kad ekskursantų jau, matyt, retokai lankoma legendinė Vinco Kudirkos klėtelė būtų atrakinta ir ekskursantai įleisti į vidų. Pajusti klėtelės ir Vinco Kudirkos laikų dvasią maironiečiams ir jų vadovams padėjo įdomiai laikmetį ir Vinco Kudirkos charakterį nušvietęs ilgametis Paežerių dvare įsikūrusio Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas, kuris ir dabar dar dirba gidu.
Sodybą prie Paežerių ežero įkūrė rašytojo Vinco Kudirkos tėvas Motiejus. Pirmojo pasaulinio karo metais sodyba buvo sugriauta, liko tik klėtelė, kurią V. Kudirka ypač mėgo. 1965 m. Vinco Kudirkos tėviškės sodyboje mokytojas Stasys Ankevičius įkūrė muziejų, kuris 1995 m. tapo Vilkaviškio krašto muziejaus padaliniu. A. Žilinskas apgailestavo, kad klėtelės ateitis visiškai neaiški, nes ji, kaip ir sodyba, kurioje klėtelė stovi, dabar yra privačių, su Kudirkų gimine nesusijusių asmenų nuosavybė.
Pasiklausę įdomaus Antano Žilinsko pasakojimo Vinco Kudirkos klėtelėje maironiečiai vyko į Paežerių dvarą, vieną iš trijų didingiausių ir gražiausių atstatytų Suvalkijos dvarų. Čia buvęs direktorius irgi papasakojo įvairiausių su dvaru ir jo savininkais susijusių istorijų, pasidžiaugė, jog šiame dvare likę daug autentiškų interjero detalių, netgi parketas šokių salėje, kurioje kadaise net vaidybinis filmas buvo filmuojamas. Beje, šį dvarą prieš pat Antrąjį pasaulinį karą buvo įsigijęs vienas iš Vasario 16-osios akto signatarų, bankininkas J. Vailokaitis.
Po viešnagės Paežerių dvare ekskursijos maršrutas vedė link Kybartų ir Vištyčio ežero. Pakeliui stabtelta Kiršuose (netoli Alvito), Salomėjos Nėries gimtinėje. Sodyboje, kurioje autentiškų pastatų nėra išlikę, (tik pagal buvusius projektus atstatytieji sovietmečiu ūkiniai pastatai) dabar šeimininkauja S. Nėries marti Laima Bučienė. Ji širdingai ekskursantus priėmė, pasidalijo prisiminimais, rodė nuotraukas, atsakinėjo į klausimus. Bet labiausiai jos akys sužibo pasiteiravus, ar ketinama atstatyti S. Nėries gimtąjį namą, kurio sodyboje stūkso tik pamatai. Moteris teigė, kad jau gavusi pažadą dėl lėšų namui atstatyti. Kas žino, gal kitą kartą lankantis Kiršuose jau matysime kylantį statinį arba jau ir atstatytą namą. Juk svarbiausia turėti svajonę ir jos atkakliai siekti… Apsirūpinę vardiniu Salomėjos Nėries tėviškės medumi, kuriuo prekiauja Laima Bučienė, tęsėme kelionę.
Pakeliui į Vištytį – Kybartai. Niekuo labai neišsiskiriantis miestelis, bet stabtelėjome jo centre, prie paminklo žymiam XIX a. rusų dailininkui Isakui Levitanui, gimusiam būtent Kybartuose. Čia pat ir Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuota Eucharistinio išganytojo bažnyčia, pastatyta 1928 m., šv. Aleksandro Nevskio cerkvė, pastatyta 1870 m. geležinkeliečiams. Įdomus mus kelionėje po Suvalkiją lydėjusio Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausiojo specialisto Artūro Blauzdžiūno pasakojimas apie Kybartų miestelį, ir keliaujame toliau link Vištyčio. Vingiuotas kelias, besikeičiantis kraštovaizdis – ir mes jau Vištytyje. Tai – trijų valstybių sienų sankirtos taškas. „Vištytis jungia regionus ir tautas“, – skelbiama lankstinukuose, kuriuos mielai dovanojo Vištyčio regioninio parko lankytojų centre. Kaip ir įdomų pasakojimą apie Vištyčio regioninį parką. Su unikaliu, didžiausiu ir giliausiu Suvalkijos ežeru, dėl savo švaraus vandens dar vadinamu Lietuvos Baikalu, parke esančiais gamtos paminklais, savita biologine įvairove. Vaikštant po modernų šiuolaikišką interaktyvų lankytojų centrą visur lydėjo šio krašto simbolika – viščiukai. Pasigėrėję didingu ežeru jo pakrantėje sukome link Ožkabalių, lietuvių tautos patriarcho Jono Basanavičiaus gimtinės. Pagal išlikusias fotografijas ir planus atstatyta senovinė pasiturinčio Suvalkijos ūkininko sodyba tikrai traukia akį. Gražu, prasminga, patriotiška. Duoklė vienam iš Lietuvos didžiavyrių, tautos patriarchui Jonui Basanavičiui, lyg ir atiduota. Bet iki šio momento nutekėjo daug vandens. Dar 1939-aisiais Jono Basanavičiaus giminaitė kreipėsi į tuometį Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną, kad sodyba būtų atstatyta. Tam buvo pritarta, deja, viską sustabdė karas ir ilgi okupacijos metai. Tik 1988 m. balandžio 1 d. šalia gimtosios J. Basanavičiaus sodybos pradėtas sodinti Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas. Tris savaitgalius žmonės važiavo iš visos Lietuvos ir ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Gudijos bei Kaliningrado srities lietuviai. Vežė ir sodino ąžuoliukus, liepaites, eglaites ir kitus Lietuvoje nuo seno augusius medžius. Kiekvieną savaitgalį važiuodavo vis daugiau žmonių, kol buvo užsodinta 30 ha plotas.

Garbingiausioje vietoje ant aukurų kalno pasodinti ąžuoliukai didiesiems mūsų tautos vyrams: J. Basanavičiui, S. Daukantui, A. Smetonai, D. Poškai, Vydūnui ir kitiems. Po tragiškų 1991 m. sausio 13-osios įvykių pasodinta 13 vardinių ąžuoliukų ir viena liepaitė žuvusiesiems atminti.

Dabar Tautinio atgimimo ąžuolynas užima 39,4 ha ir jame auga apie 8 400 ąžuolų. Ąžuolyne gyvena dvi šeimynos stirnų, kiškiai ir lapė, o vakarais apie sodybą šmirinėja kiaunės ir šeškai.

Pasodinus ąžuolyną imta galvoti apie visos sodybos atstatymą. Šiuo metu atstatyta stuba, klėtis, tvartai, kluonas. Reikia atstatyti „aliejinyčią“ ir jaują. Nuo 2006 m. sodyba-muziejus perduota Marijampolės apskrities viršininko žinion. Atstačius gyvenamąjį namą (stubą), jame įrengta muziejaus ekspozicija. Eksponatai atspindi J. Basanavičiaus gyvenimą ir veiklą. Klėtyje eksponuojami buities daiktai ir rakandai, surinkti Ožkabaliuose ir Bartninkų seniūnijos kaimuose. Kiekvienais metais balandžio mėnesio paskutinį šeštadienį sodyboje vyksta Signatarų sueigos.
J. Basanvičiaus sodyboje maironiečius pasitiko muziejininkė, kuri praturtino šios unikalios vietos lankymą įdomiu pasakojimu. Pasivaikščioję po ąžuolyną, nusifotografavę vykome į Gražiškius, planuotą nakvynės vietą. Kas mokyklos sporto salėje, kas seniūnijos svečių kambariuose prigulėme poilsio po turiningos pirmos kelionės dienos.
Antroji kelionės diena žadėjo ne ką blogesnį scenarijų. Laukė pažintis su Punsku ir Seinais. Tai jau Lenkija, bet ypač Punske, kur bene 80 proc. gyventojų kalba lietuviškai, galėjome pasijusti vėl atsidūrę Lietuvoje, tik šiek tiek kitokioje. Gal labiau „užsikonservavusioje“, gal labiau patriotiškoje. Čia kiekvienam tikriausiai susidarė savas įspūdis. Emocingas ir labai prasmingas Punsko klebono pasakojimas bažnyčioje, ten pat sugiedota „Tautiška giesmė“ jau buvo įžanga, žadėjusi įdomų pasibuvimą šiame Lenkijos pakraščio miestelyje. Nors prabanga miestelis netviska, bet lietuvybės dvasia čia dar gyva, saugoma ir puoselėjama ne tik žmonių, bet ir dviejuose muziejuose, Kovo 11-osios licėjuje. Čia mus sutikę ir pasitikę žmonės negailėjo laiko nei pasakojimams, nei supažindinimui su miestelio istorija bei kultūriniu gyvenimu. Ypač nuotaikingai viešnagei Punske nuteikė ekskursantus pasitikęs Punsko viršaičio sekretorius. Šiltai buvome priimti ir Punsko Kovo 11-osios licėjuje. Įspūdingų eksponatų prisižiūrėjome Lietuvių kultūros namų Punske Juozo Vainos etnografiniame muziejuje. Laikas bėgo negailestingai. Dar laukė Seinai. Katedra ir garsioji kunigų seminarija, kurios slenkstį mindė daugelis vėliau Lietuvos nepriklausomybės kūrėjų ir puoselėtojų. Net Vincui Kudirkai teko pabūti Seinų kunigų seminarijos auklėtiniu, bet supratęs, jog tas kelias ne jam, atsisakė tolesnio dvasininko kelio ir taip amžiams užsitraukė tėvo rūstybę. Užsukę į Seinų katedros vidų ieškojome ženklų apie Antano Baranausko vyskupystę, gėrėjomės didingu paminklu šiam iškiliam lietuviui Seinų miestelyje.
Po pietų iš Lenkijos pajudėjome Lietuvos link. Laukė dar vienas lankytinas objektas – Baltosios rožės pėsčiųjų tiltas Alytuje. Baltosios rožės (pėsčiųjų ir dviračių) tiltas (2015 m.). Pastatytas geležinkelio tilto (1899–1915) vietoje ant išlikusių senojo tilto atramų. Tilto ilgis 240,5 m, aukštis 38,1 m. Tai aukščiausias pėsčiųjų ir dviračių tiltas Lietuvoje, įtrauktas į Lietuvos rekordų sąrašą. Nuo jo atsiveria įspūdinga Alytaus miesto panorama. Būtent pasižvalgymu nuo tilto Lietuvos maironiečių draugijos ekskursija baigėsi. Įsimintinų akimirkų liko daug ir, tikėkimės, ilgam. Ačiū Lietuvos maironiečių vadovui Eugenijui Urbonui.

Vilija Raubienė