Kodėl varpos nepajėgia stačiai pastatyti

Jiems, uþsienieèiams, buvo pasiûlyta susipaþinti su vietove. S Neskelbta M 08 90 Grįžtame į Tautos Namus: vėl Vilniaus Arkikatedroje nuskambėjo giesmės, iškilo Laisvės skulptūra, tautai šventose vietose statomi kryžiai, vis plačiau mums atsiveria pats skaudžiausias pokarinės rezistencijos istorijos ir kultūros klodas. Pastovus darbas leidžia patirti mažiau streso, tačiau su laiku gali tapti monotoniškas ir pilkas.

Tai buvo pirmosios lietuvių teatro ir apskritai profesinio meno kolektyvo komercinės gastrolės Amerikoje, triumfališkai patvirtinusios Jaunimo teatro ir paslaptingojo talento — Eimunto Nekrošiaus — legendą. Pradžia Romantiškojo XIX a. Praktiškasis XX a. Lietuvių teatro legendos lopšys — Vilniaus sandėlis. Tiksliau — Jaunimo teatro tarnybinės patalpos buvusioje L. Giros dabar Vilniaus gatvėje su dekoracijų sandėliais ir dirbtuvėmis.

Anuomet tai buvo aptriušęs neišvaizdus pastatas, nors viena iš varganų jo salių vadinosi iškilmingai — Jaunimo teatro Eksperimentinė scena. Šią pačią kukliausią ir turbūt skurdžiausią Lietuvos sceną savo debiutui m. Debiutas irgi buvo kuklus, tačiau nepaprastai tikslus, pradedant nuo autorės pasirinkimo. Delaney personažai tapo Nekrošiaus sceninio žmogaus Jaunimo teatre pirmtakais — tai autsaideriai, pažemintieji ir nuskriaustieji, kurių socialinis rangas užgožia žmogiškąją jų vertę ir sielos grožį.

Spektaklis prasidėdavo, aklinoje scenos tamsoje žybsint pridegtoms cigaretėms, kurių ugnelė buvo pernelyg silpna, kad išsklaidytų tamsą ir sušildytų herojų tarpusavio santykius. Vis dėlto tai buvo vilties blyksnis. Žvakė tamsoje.

• Chlorheksidino ir nagų grybelio apžvalgos Vaistai nuo nagų grybelio tablečių Tai ir sveikam, ir turtingam Dievo asmuo" rašoma, kad "Pakilęs iš lovos, Viešpats Krišna išsiskalaudavo burną, nusiplaudavo rankas bei kojas ir iš karto sėsdavo medituoti į Save.
• Studijos Varpos dydžių pasiskirstymas pagal ilgį.
• Varpos penis patinas
• Erekcijos problemų atsiradimas
• Dėl to ko varpa gali neatidaryti
• Kodėl varpos nepajėgia stačiai pastatyti Vaišelgos Vaišvilko žudikai nelietė.

Debiutantas neapsiriko, režisūros startui pasirinkęs Jaunimo teatro artistus. Tiesą sakant, vargu ar galėjo būti kitaip — juk namo grįžo saviškis. Todėl jam, sugrįžusiam į Lietuvą, negrėsė klastingas rifas, kurio Jaunimo teatre neįveikdavo dažnas režisierius iš pašalies, — trupės nepasitikėjimas.

Tai buvo asmenybių kolektyvas, išsiugdęs savitą teatro sampratą, savus repeticijų metodus, net aktoriaus meistriškumo kriterijus, pagaliau savo vertės pojūtį. Nekrošiaus debiutinio spektaklio svarbiausias bruožas — režisūros ir vaidybos darna.

Laimingiausias scenos mene atvejis, kai režisieriaus ir aktorių kraujo grupė yra tokia pati. Tačiau triumfas buvo jau ne už kalnų.

Penio traumos 2018-05-13

Jaunimo teatras m. Jau visą penkmetį, ypač po pirmųjų sėkmingų gastrolių Maskvojeteatras maudėsi šlovės spinduliuose. Būtų galėjęs ir toliau eksploatuoti aptiktą šalteniškąją aukso gyslą, tačiau nei teatrui, nei gabiems jo artistams tai jau nebuvo nauja kokybė. Reikėjo, kad režisūra pasiūlytų naujas, kur kas sudėtingesnes užduotis, didesnius iššūkius. Savo ruožtu režisieriui būtinai reikėjo aktorių bendraminčių.

Išlavinta jų vaizduotė, improvizacinė prigimtis, išorinis ir vidinis plastiškumas, net visa Jaunimo teatro atmosfera skatino naujas paieškas. Trupės viduje vyravo laisvas mąstymas, persmelktas Šaltenio ironijos, demaskuojančios melą, perdėtai skambius žodžius, apsimestinį patosą, dirbtines herojiškas pozas, kurias taip mėgo oficiozinė sovietų kultūra, dangsčiusi anaiptol ne herojišką tikrovę.

Alessandro DAvenia - Dalykai Kurių Niekas Nežino PDF | PDF

Tai tarsi postmodernistinis režisieriaus post scriptum, skausmingai autoironiškas vieno jau užbaigto kūrybos etapo komentaras.

Šis kontrastas darydavo sukrečiantį įspūdį. Abu tekstus per repeticijas, sėdėdamas šalia režisieriaus, perrašė Šaltenis, jis yra tikrasis retų replikų ir monologų autorius. Pasirinktas literatūros kūrinys režisieriui dažnai būdavo tik tema, kurią scenoje jis plėtodavo neverbalinėmis — garsinėmis ir plastinėmis — priemonėmis. Nekrošiaus spektakliuose aktoriai kur kas daugiau pasako ne dialogais, o veiksmu ir kūno kalba.

Žodį anuomet buvo visiškai sukompromitavusi socialistinio realizmo literatūra, sovietinė agitacija ir propagandinis melas. Žvalūs maršai, Majakovskio eilės, per kraštus besiliejantis komjaunuoliškas entuziazmas, iš garsiakalbių sklindantys lozungai galiausiai virsdavo kurtinančiu beprasmiu triukšmu — garvežio ūkimu, vagono ratų bildėjimu. Ir agresija — lageryje per megafonus šaižiai išrėkiamos komandos.

Áraðykite praleistas raides. Áraðykite praleistas raides i, j. Áraðykite praleistas raides i, j arba ij, ji. Paraðykite didþiàsias arba maþàsias raides.

Kad vėl pasigirstų garsiakalbių ir megafonų nesudarkytas balsas su žmogiškomis intonacijomis, turėdavo įsivyrauti stačiai spengianti visatos tyla, lyg po senojo pasaulio pabaigos ir naujojo sutvėrimo.

Eimuntas Nekrošius. Prižiūrėtojas — Remigijus Vilkaitis, Jis — Kostas Smoriginas © Kultūros barų Kosto Smorigino Jis, priskirtinas Lietuvos vaidybos meno aukso fondui, su kreivai šleivai užmaukšlinta ausine kepure, su forminės duonos kepalėliu rankoje buvo tarytum apibendrintas viso neaprėpiamo Sovietų Sąjungos Gulago daugiamilijoninės zekų padermės paveikslas, tarytum garsioji Gulago kankinio Leonido Nedovo skulptūra.

Cetacea Antrakoteriumas magnum iš Europos oligoceno Naujausia Hippopotamidae kilmės teorija rodo, kad begemotams ir banginiams būdingas bendras pusiau vandens protėvis, kuris išsišakojo nuo kitų artiodaktilų aplink 60 prieš milijoną metų. Visos antrakoterų šakos, išskyrus tas, kurios išsivystė Hippopotamidaeišnyko per Pliocenas nepalikdamas palikuonių. Jų bendras protėvis būtų gyvenęs miocene, apie 20 prieš milijoną metų. Hippopotamidae yra giliai įsitaisę Anthracotheriidae šeimoje.

Apimtas vaikiško tikėjimo ir vilties, herojus lyg su gyvomis būtybėmis bendraudavo su pašto dėžute, su konservų skardine, iš kurios sumeistraudavo radijo imtuvą dabar tai, matyt, būtų mobilusis telefonas. Sykiu vyko įnirtinga Jo ir kalėjimo prižiūrėtojo dvikova, pasibaigusi kalinio pergale.

Kodėl varpos nepajėgia stačiai pastatyti

Radiju ir pašto dėžute įveikęs kameros sienas, Sibiro platybes, izoliavusias nuo pasaulio, zekas sulaukė atgarsio iš kito žmogaus — Jos Janina Matekonytė ir Dalia Overaitė.

Už tai Jis atiduodavo Jai ne cukrų, brangiausią kalinio turtą sovietų kalėjimuose ir lageriuose cukraus gabaliukai buvo virtę savotiška valiutabet savo širdį. Atšiauriame pasaulyje gyveno ir Pirosmanis Vladas Bagdonasgalėdavęs pasikalbėti tik su nebyliu Sargu Vidas Petkevičius.

Šie du vaidmenys irgi yra vaidybos meistriškumo klasika. Iš tamsos, iš anapus vitrinos išnirdavo Pirosmanio sutikti, prisimenami, susapnuoti ir nutapyti žmonės. Scenografo Adomo Jacovskio sukurta įstabaus grožio Pirosmanio parduotuvės ir jo sapnų pasaulio vitrina priminė XX a.

Alessandro DAvenia - Dalykai Kurių Niekas Nežino PDF

Neatsitiktinai finale išvysdavome miniatiūrinę gruzinišką cerkvę. Nepakartojamą, trapią spektaklio poeziją Nekrošius, kaip jam įprasta, kūrė iš skurdžios, šiurkščios materijos. Bagdono herojus parneša savo geriausiam ir vieninteliam draugui dovanų Velykų kiaušinį, suvyniotą į auksuotą popierių.

Ant Pirosmanio pečių sukraunama fantastiška kėdžių piramidė, skirta vienatvės šventei. Ija-Marija Irena Kriauzaitė prieš dailininko mirtį jo padus ištepa juodu batų tepalu Į Amžinąją Tėvynę iš šios ašarų pakalnės Sargas išveža Pirosmanį ant svarstyklių, apibarstęs baltais prisikėlimo miltais. Po šių kamerinių pastatymų Nekrošius ėmėsi monumentalių scenos formų. Tačiau misterija netrukus virsdavo burleska, karnavalu. Visagalis Veronos kunigaikštis Antanas Šurna, Arūnas Storpirštis tapdavo liliputu, o Romeo Kostas Smoriginas su padaužomis bičiuliais į veroniečių minią įsiverždavo ant kojūkų.

Bebaimis padūkęs gatvės vaikas pasitikti Džuljetos — kodėl varpos nepajėgia stačiai pastatyti likimo — nedvejodamas žengdavo tiltu-klaviatūra, pavojingai siūbuojančia virš bedugnės, chorui scenoje ir žiūrovams salėje užgniaužus kvapą. Didingą sakralinę laidotuvių kelionę į senąsias Ana Bejito kapines lydėdavo du besiriejantys juokdariai — Kazangapo sūnus Arūnas Storpirštis ir žentas Juozas Jaruševičius. Kadaise sulaužyta galybė kritikos iečių dėl Nekrošiaus santykio su dramaturgija ir žodžiu. Tarsi šaipydamasis iš tokios nuomonės, Nekrošius vėliau režisavo ištisą literatūros klasikos biblioteką.

Žiūrovų akivaizdoje iš paprasčiausio virvagalio išraitomas didingas kupranugario Karanaro siluetas. Spektaklio laikas ir erdvė įgaudavo epinį mastą — viena laidotuvių diena prilygo šimtmečiams, Jedigėjaus pasaulėlis išsiplėsdavo iki makrokosmo antai statinėje teliūskuojančio vandens paviršiuje atsispindėdavo kylantis kosminis laivas. Bežodėje spektaklio įžangoje ne išsyk pamatydavai Jedigėjų Algirdas Latėnas su Ukubala Irena Tamošiūnaitėnes jie tarytum susiliedavo su rupia pilka buitimi.

Regis, neįveikiama užduotis artistui. Tačiau Latėnas su ja susidorojo. Nors Jedigėjaus vaidmuo — bemaž vien monologai, jie virto dialogais su nužmogėjusia aplinka konfliktas su tarpustotės dispečeriu, nenorinčiu išleisti jo į draugo laidotuvessu skaudžiais prisiminimais apie Stalino represijas, pražudžiusias mokytoją Abutalipą Ferdinandas Jakšys ir mylimąją Zaripą Kristina Kazlauskaitėsu tautos mitologija legenda apie Mankurtą.

Jedigėjus pasikalba net su kupranugariu Karanaru, su lape, su paukščiais. Šalimais gyvenantys žmonės prisijungia prie laidotuvių procesijos, paduoda baltą nosinaitę, kad po karstu sulinkęs, skausmo prislėgtas Jedigėjus nusišluostytų ašaras.

Kad ir kaip keista, šviesiausia šio rūstaus spektaklio scena — Jedigėjaus mirtis. Latėno herojus, atiduodamas paskutinius marškinius, jų skiautėse surišęs po saują žemės iš kazachams šventos senkančios Aralo jūros dugno, susitaiko su pasauliu, atgauna ramybę ir pusiausvyrą. Tačiau savo pagarbą literatūrai, klasikos žodžiui ir neprilygstamą gebėjimą talentingai jį interpretuoti Nekrošius suvenyras atšokęs varpą dar Jaunimo teatre.

Neišsižadėdamas novatoriškų savo atradimų, Nekrošius nepraleido nė vieno! Atsirado ypatinga teksto ir neverbalinės išraiškos harmonija. Dramos siužetą įrėmino režisūrinės pauzės. Šiuo atveju apie liturgiją galima kalbėti ne tik metaforiškai — spektaklis prasidėdavo režisieriaus bendražygio kompozitoriaus Fausto Latėno adaptuota muzikine žydų elegija, primenančia raudą ar maldą.

Kas čia apraudama, už ką meldžiamasi? Jau įvadinėje režisūrinėje pauzėje ar didelė varpa gali kodėl varpos nepajėgia stačiai pastatyti moteriai žodžių prabylama apie ligą, vidinę negalią, karščiuojančią skaudamą sielą, pasaulį, išsėmusį savo galimybes. Astrovas Kostas Smoriginas kodėl varpos nepajėgia stačiai pastatyti taures Auklei Irena Tamošiūnaitėpo to slapčia išsitraukia buteliuką morfijaus, be kurio daktaras neištvertų žlugdančiai nykaus gyvenimo provincijoje.

Gyvenimo ratas čechoviškai apsisuko ir užsidarė. Sielos neskauda tik atsistatydinusiam profesoriui Kodėl varpos nepajėgia stačiai pastatyti Vladas Bagdonas ir jo garbintojai senajai Voinickajai Elvyra Žebertavičiūtė. Ši groteskiška pora judėjo mechaniškai, lyg neįstengdama išsukti iš įprastų bėgių — naujas gyvenimas dar neprasidėjo, o senasis tęsiasi iš inercijos. Profesorius pavydžiai stebi, kaip lengvai tą svarmenį juokaudami kilnoja draugai-varžovai — dėdė Vania ir daktaras Astrovas.

Jauna graži karšinčiaus profesoriaus žmona Jelena Andrejevna provincijos dvare primena palmę atšiauraus klimato zonoje. Visi dvaro gyventojai linksta prie Kodėl varpos nepajėgia stačiai pastatyti Andrejevnos, lyg pakerėti trokšta nugvelbti bent dalį jos grožio, kaip nugvelbia tuos masinančius kvepalų flakonėlius vėl Nekrošiaus liturgija, žodį pavertusi kūnu.

Tą daro ne tik vyrai, bet ir Sonia, kurios sunkios juodos kasos nutįsusios ligi pat žemės tarsi gedulo juostos.

Valdas Vasiliauskas. Eimunto Nekrošiaus pažadėtoji žemė jaunimo teatre - DELFI Kultūra

Mano kukliomis žiniomis, čechoviškojo kodėl varpos nepajėgia stačiai pastatyti istorijoje dar nebuvo taip talentingai suvaidintos Sonios, kuri šiame spektaklyje iškilo kaip tragiška asmenybė, lygiavertė dėdei Vaniai. Nekrošiaus spektaklyje visi yra atstumti, sužlugdyti, net ir Jelena Andrejevna, nes su ja irgi elgiamasi kaip su daiktu — Astrovas pasitinka ją, laikydamas pincetą, profesorius baksnoja lazda lyg svarmenį Pasmerkto išnykti pasaulio negalėjo išgelbėti efemeriškas Jelenos Andrejevnos grožis, kuris išsisklaidė be pėdsakų kaip egzotiški jos kvepalai, o kodėl varpos nepajėgia stačiai pastatyti liko tuščiomis, bejėgiškai nusvirusiomis rankomis.

Net ir tada, kai senoji komunistinė diktatūra negrįžtamai nugrimzdo į praeitį, Nekrošiaus fenomenas Jaunimo teatre nebuvo įtikinamai paaiškintas. Valdas Vasiliauskas Tai iš tikrųjų paskutinė pasitraukiančios epochos fotografija — buvo likę mažiau kaip penkeri metai iki senosios vergovinės santvarkos žlugimo. Legendinis Jaunimo teatro žvaigždynas iškriko, pradėjo solines karjeras, kiekvienas laisvai ieškodamas savo svajonių šalies — Pažadėtosios žemės.

Daktaro Astrovo pranašystės Net varpos apibrėžimas tada, kai senoji komunistinė diktatūra negrįžtamai nugrimzdo į praeitį, Nekrošiaus fenomenas Jaunimo teatre nebuvo įtikinamai paaiškintas.

Cenzoriai nemėgino kodėl varpos nepajėgia stačiai pastatyti spektaklio pavadinimo, nors tai buvo akivaizdus kalėjimo, lagerio, aptverto spygliuota tvora, eufemizmas.

Kodėl varpos nepajėgia stačiai pastatyti panašus į pasaulį. Čia nėra nieko, ko nebūtų laisvėje Ankšta kamera, bet ar ne dar ankštesnė laisvė? Gal sovietmečiu buvome drąsesni už patį Solženicyną? Žinoma, ne. Gal cenzoriai užsižiopsojo? Gal pavyko juos apgauti? Arba su jais susitarti? Nebuvo nei apgavysčių, nei sandėrių.

Ir cenzoriai nebuvo prisnūdę, vienintelė jų keliama sąlyga — kalbėti apie Gulagą galima, tačiau be žodžių tai ir buvo padaryta Jaunimo teatre. Tokį katės ir pelės žaidimą iš dalies paaiškina XX a. Šiedvi antagonistinės visuomenės sritys nuolat koegzistavo, aukštoji kultūra visuomet gyveno sau, jos idealai ir tiesa retai kada drumstė tikrovę, — rašo mąstytojas apie universalų visuomenės anaiptol ne tik totalitarinės ir meno aukštosios kultūros santykį.

Tai, kaip žmogus ir daiktai priverčiami pasirodyti, dainuoti, skambėti ir kalbėti, atmeta, laužo ir atkuria faktinę jų egzistenciją. Tačiau šios neigimo formos pagerbia priešišką visuomenę, su kuria yra kodėl varpos nepajėgia stačiai pastatyti. Tačiau Jaunimo teatre kuriama aukštoji kultūra niekada nebuvo skirta mėgautis vien privilegijuotai mažumai, elitui. Žiūrovų minios Vilniuje, naktimis laukiančios eilėse prie bilietų kasų, — Jaunimo teatro legendos dalis. Bet ne tik vietinėse platumose.

Per triumfališkas antrąsias Jaunimo teatro gastroles Maskvoje m. Nekrošiaus svajonė prisiminkime minėtą vergų chorą įveikė ne tik cenzūros sienas — perskridusi geležinę uždangą, dar okupacijos laikais ji pasiekė laisvąjį pasaulį. Nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai sunku įsivaizduoti, kad ištisus 50 nelaisvės metų lietuviai, žinoma, jei gaudavo leidimą į Vakarus, galėdavo skristi tiktai per Maskvą, tiktai per Maskvą galėdavo atvykti į Vilnių ir vakariečiai.

Pirmoji iš tarptautinių piligrimų, kuriems Jaunimo teatras virto Pažadėtąja žeme, buvo Belgrado tarptautinio teatro festivalio BITEF vadovė Mira Trailovič, prašmatni dama, kuri šalia Eimio, dėvinčio mamos nunertą megztinį tokius anuomet nešiojome dauguma iš mūsų, aš taip patatrodė, kaip pasakytų vokiečiai, lyg oras iš kitos planetos Luft von anderem Planeten.

Beje, tai vienas iš motyvų, būdingų čechoviškiems Nekrošiaus pastatymams. Mira Trailovič nuvežė Jaunimo teatrą. Didžiulis dėmesys ir patys aukščiausi įvertinimai JAV didžiojoje spaudoje, pilnutėlės salės, lietuviškai vaidinantiems aktoriams ovacijas kelianti anglakalbė publika, kurios nemaža dalis tik čia, teatre, sužinojo, kad lietuviai nėra rusai, reiškė stulbinančią sėkmę.

Valdas Vasiliauskas Tačiau stipriausią postūmį tarptautinei Jaunimo teatro karjerai padarė garsus amerikiečių dramaturgas Arthuras Milleris. Vėliau Vilniuje pradėjo lankytis Hiustono Alley teatro vadovai ir Čikagos tarptautinio teatrų festivalio direktorius Bernardas Sahlinsas.